Vis dažniau girdima sąvoka „pasyvus namas“. Jį trumpai galima apibūdinti kaip ekologišką, ekonomišką, draugišką aplinkai statinį. Neretai jį įsivaizduojame kaip pastatą, primenantį dėžutę su vos keliais langais ir pusės metro storio sienų šilumos izoliacija. Neviliojančiai atrodo ir didesnės nei įprastam namui reikalingos pradinės investicijos.

Be abejo, pasyviam namui keliami itin griežti reikalavimai lemia jo architektūrinę išvaizdą, bet ji nebūtinai turi būti vienoda ir nuobodi, o investicijos laikui bėgant atsiperka. Labiau pasigilinę išvystume nenuginčijamus pasyvių namų pranašumus, tai įrodo ir sėkmingai vykdoma šių namų plėtra Vokietijoje ir Austrijoje. Akivaizdu, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko Lietuvoje pasyvūs namai skinasi kelią itin lėtai, tai žinių stoka.

Pasyvaus namo koncepcija atsirado Vokietijoje, kurioje kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius buvo pastatyti pirmieji tokio tipo namai. 1995 m. sukurtas Pasyvaus namo standartas, kuris remiasi nedidelių energijos sąnaudų namų statybos patirtimi. Neilgai trukus 1996 m. buvo įkurtas Pasyvių namų institutas, užsiimantis pasyviųjų namų koncepcijos kūrimu, tyrimais ir plėtra. Lietuvoje nuo 2009 m. veikia Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, kuri užsiima įstatymų kūrimu, švietimu, informacijos sklaida visuomenėje. Bet grįžkime prie pasyvaus namo apibrėžimo. Jis mums sufleruoja, kad šiame pastate naudojami pasyvūs energijos šaltiniai. Dar daugiau – pasyviame name apskritai nėra aktyvios šildymo sistemos, t. y. jokių vamzdžių, jokių radiatorių, jokių krosnių. Nėra, nes jų paprasčiausiai ir nereikia. Pasyvaus namo koncepcija siekia sumažinti šilumos nuostolius iki absoliutaus minimumo, o energijos suvartojimas pastato šildymui negali viršyti 15 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Palyginimui, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis įprastinis namas suvartoja vidutiniškai 120 kWh vienam kvadratiniam metrui šildyti per metus. Skirtumas daugiau nei akivaizdus.

Pasyvus namas turi atitikti šiuos reikalavimus: šildymo poreikis neturi viršyti 15 kWh vienam kvadratiniam metrui gyvenamojo ploto per metus, o bendras pirminės energijos poreikis buityje, įskaitant šildymą, karšto vandens paruošimą, ventiliaciją, apšvietimą ir buitinius prietaisus, neturi viršyti 120 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Taip pat svarbu, kad pastatas būtų sandarus – esant 50 paskalių slėgiui leistinas oro pasikeitimas, pratekėjimas per plyšius turi būti ne didesnis nei 0,6 viso pastato tūrio. Visose gyvenamosiose erdvėse turi būti užtikrintas temperatūrinis komfortas tiek žiemą, tiek vasarą. Pagrindiniai principai, taikomi pasyvaus namo konstrukcijoms – tai šilumos izoliacija, aukštos kokybės langai, ventiliacija su rekuperacija, pastato sandarumas ir šalčio tiltelių nebuvimas. Itin svarbus pasyvaus namo komponentas yra, jau minėta, rekuperacinė vėdinimo sistema su didelio efektyvumo šilumokaičiu. Ji užtikrina kokybišką mikroklimatą, be to, ši sistema šildo jūsų patalpas pasisavindama šilumą iš išmetamo oro. Šios sistemos efektyvumas siekia net 75 proc., vadinasi, šilumokaičio pagalba mažiausiai 75 proc. išmetamo oro šilumos yra grąžinama atgal į patalpas kartu su šviežiu oru. Kitas svarbus faktorius – tai šilumos izoliacija: visos neskaidrios išorinės pastato atitvaros turi būti labai gerai apšiltintos. Šalto klimato šalims, įskaitant ir Lietuvą, šilumos laidumo koeficientas (U) turi būti daugiausiai 0,15 W/(m2K). Tai atitinka 6,67 (m2K)/W varžą. Langų rėmai taip pat turi būti gerai apšiltinti, o siekiant išvengti šilumos pernešimo stiklo paketai turi būti užpildyti argonu arba kriptonu. Langų šilumos laidumo koeficientas (U) turi būti 0,8 W/(m2K) arba mažesnis, o bendra saulės šviesos perdavimo vertė (g) turėtų būti apie 50 proc. Visi pastato kampai ir sujungimai turi būti įrengti itin kokybiškai tam, kad neatsirastų šalčio tilteliai.

Pasyvus namas yra kur kas daugiau nei tik mažai energijos naudojantis pastatas. Palyginus su esamais pastatais, pasyvūs namai leidžia sutaupyti iki 90 proc. šildymo ir vėdinimo energijos. Pastarieji namai yra 75 proc. efektyvesni palyginus su naujai statomais namais.

Pasyvus namas efektyviai išnaudoja alternatyvios energijos šaltinius (saulę, vėją, grunto šilumą) bei šilumos grąžinimą per ventiliacinę sistemą. Dėl to net ir šalčiausiomis žiemomis jam nereikalingos įprastinės šildymo sistemos. Šiltuoju sezonu pasyvus namas naudoja pasyvias vėsinimo technikas – strateginį šešėliavimą, kurio dėka išlaikoma maloni vėsa vidaus patalpose. Statant tokio tipo namą labai svarbi jo orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, kadangi siekiama maksimalios naudos iš saulės. Pasyvūs namai liaupsinami dėl aukšto lygio komforto, mat vidinių paviršių temperatūra kinta labai nežymiai netgi esant ekstremalioms lauko sąlygoms. Visa tai garantuoja specialūs langai ir statinio apvalkalas, susidedantis iš itin gerai apšiltinto stogo, grindų plokščių bei išorinių sienų, kurios sulaiko norimą šilumą pastato viduje ir kartu neįleidžia nepageidaujamo šalčio/karščio iš lauko.

Pasyvūs namai gali būti statomi bet kurioje pasaulio vietoje, nes pagrindinis principas – sunaudoti kuo mažiau energijos, gali būti pritaikytas bet kur. Tiesiog techniniai sprendimai, pavyzdžiui, Aliaskoje ir Australijoje bus skirtingi, nes vienur bus siekiama sumažinti energijos poreikį šildymui, o kitur – vėsinimui.

© Asmeninio archyvo nuotr. Svarbu pažymėti, kad statant pasyvų namą svarbios visos grandys – nuo projektavimo, sklypo parinkimo iki statybininkų kvalifikacijos ir sąžiningumo. Visos grandys turi veikti vienodai gerai ir išvien, kad būtų įgyvendintas bendras tikslas – pastatytas pasyvus namas. Išvardinti šio tipo namams būdingi kriterijai (didelė išorės atitvarų ir langų varža, ventiliacinė sistema su rekuperacija ir kt.) taip pat yra neatsiejami vienas nuo kito, tai reiškia, kad pasyviame name jie visi turi tarpusavyje sąveikauti. Jeigu įsirengsime labai gerai apšiltintą namą, bet susidėsime prastos kokybės langus arba neveiks vėdinimo sistema, pasyvaus namo principai nebeveiks.

Dėl menkų žinių ir nedidelės patirties Lietuvoje žmones labiausiai gąsdina didesnė pasyvaus namo statybos kaina ir sudėtingesnis bei daugiau kruopštumo, žinių ir kokybės reikalaujantis statybų procesas, tačiau maždaug 10 proc. didesnė statybos kaina atsiperka jau nuo pirmosios eksploatacijos dienos. Taigi, pradžioje taip gąsdinęs finansinis aspektas, pasikausčius žinių bagažu, tampa akstinu, nes pasyvaus namo pagrindinis pranašumas ir yra mažesnės išlaidos ir kartu nepriklausomybė nuo energijos tiekėjų. Pasyvus namas – tai lyg išmanus pastatas ir juo reikia išmokti ir įprasti išmintingai ir racionaliai naudotis: nustatyti efektyviausią režimą, stebėti kaip namas elgiasi ir kaip tai atsispindi finansuose. Kita vertus, prie naujovių, kurios yra patogios ir neša akivaizdžią naudą, priprantama labai greitai ir grįžti atgal tikrai nebesinori.

Skaitykite daugiau: http://www.daraupats.lt/statybos/nt-patarimai/pasyvus-namas-ar-tai-tikrai-musu-ateities-bustas.d?id=69466792

Ateities nekilnojamasis turtas: universalumas, efektyvumas ir ekologija

Pasak „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio, svarbiausi nekilnojamojo turto pokyčiai ateityje bus tolesnis modernėjimas naujų technologijų diegimo ir ekologijos kryptimis. Specialisto teigimu, verslas investuos į išmaniąsias ir aplinką tausojančias technologijas. Tiesa, savanoriškai tai darys ne visi. Bet pažanga atskirs grūdus nuo pelų, o klientai savo pinigais parodys, ko jiems iš tiesų reikia ir ką jie labiausiai vertina.

Saulius Vagonis. UAB „OBER-HAUS“ archyvo nuotr. 

Nekilnojamasis turtas pabrangs, bet mažės eksploatacijos išlaidos

Pasak nekilnojamojo turto eksperto, penkeri metai nėra tas laikotarpis, per kurį rinkoje įvyktų daug didelių pokyčių. Žvelgiant į 2020-uosius, galima būtų tik užtikrintai teigti, kad naujovių pagrindą sudarys vis įspūdingesnes charakteristikas turinčių medžiagų naudojimas statyboms. Todėl pastatai bus vis efektyvesni energiškai, juose bus montuojami naujausi stiklai ir išmaniosios pastato valdymo sistemos. „Tai daryti skatins ne tik nauji sprendimai, bet ir valstybės. Vakaruose jau priimta statyti objektus, kurie ne tik efektyvūs, bet ir išnaudoja atsinaujinančių energijos šaltinių teikiamas galimybes. Lietuvoje viskas ta linkme sparčiau pajudės jau 2016 m., kai įsigalios nuostata, neleidžianti statyti žemesnės nei A klasės nekilnojamojo turto“, – aiškina S. Vagonis.

Anot jo, architektai ir miestų plėtra besirūpinantys specialistai netolimoje ateityje taip pat daug dėmesio skirs darniai plėtrai. Tai ypač aktualu, turint galvoje, kad Lietuva jau nebėra kaimo kraštas. 2007 m. mūsų šalyje miestiečiais jau galėjo save vadinti beveik 67 proc. visų šalies gyventojų.
Auganti žmonių koncentracija miestuose neišvengiamai didins nekilnojamojo turto paklausą. Dėl to ir brangstančių statybų, kurių kainai didelę įtaką turės savanoriškai privalomas naujų technologijų taikymas bei naudojimas, butai ir biurai taps dar brangesni.

„Tačiau tai nėra bloga žinia. Perkant nekilnojamąjį turtą, reikia turėti omenyje, kad toks veiksmas turi dvi sudedamąsias dalis: investavimą, kai sumokama vienkartinė kaina už objektą, ir įsigyto turto išlaikymo sąnaudas. Dėl išaugusio efektyvumo ir paplitusio modernių medžiagų naudojimo tai daryti bus kur kas pigiau nei dabar“, – tikina pašnekovas.

Lygiagrečiai su modernėjančiomis pastatų vystymo tendencijomis plėtosis ir universalumo idėja. Pasak S. Vagonio, informacinės technologijos suteikė iki šiol neregėtai lanksčias galimybes žmonėms rinktis darbo aplinką. „Vieni labiau norės dirbti namie, todėl jiems taps aktualus namų darbo zonos įrengimas. O į biurus keliaujantys specialistai, ypač jaunesnioji karta, tikėsis atsidurti aplinkoje, kuri lengvai transformuojama, kur nėra griežtų ribų ir kur, pavyzdžiui, galima kasdien dirbti vis kitoje darbo vietoje. Vedami šių lūkesčių, nekilnojamojo turto plėtotojai vis daugiau dėmesio skirs įrengiamų patalpų universalumui“, – teigia „Ober-Haus“ atstovas.

Kur gyvens žmonės: priemiestyje ar centre?

Pasiteiravus, kaip keisis žmonių įpročiai per ateinantį penkmetį ir kur lietuviai labiausiai norės gyventi – didelio miesto centre ar priemiestyje, arčiau gamtos, nekilnojamojo turto ekspertas sako, kad vartotojų įpročius formuos savivaldybių politika. „Prieš dešimtmetį vyko nevaldoma miestų plėtra, kai buvo statomi ištisi rajonai visai miesto pakraščiuose ar apskritai užmiestyje. Bet reikia suprasti, kad užmiestyje malonu gyventi, kai yra gera infrastruktūra, mokykla, o žiemą gali be vargo privažiuoti iki savo namų. Dabar miestai susitelkia į centrines savo dalis. Todėl tikėtina, kad, ieškodami didesnio patogumo, žmonės taip pat stengsis laikytis arčiau centro“, – mano pašnekovas.

Tiesa, butų nuomos paslaugos netaps modernesnės ar lankstesnės. Ir tik todėl, kad Lietuvoje nėra daug alternatyvų, kur galima būtų persikelti. Be to, butų nuomos sektorių kankina šešėlinė ekonomika, todėl verslui neapsimoka imtis legalaus ir mokesčius mokančio nuomos verslo.
Paklaustas apie perspektyviausias Vilniaus dalis, „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas sako, kad nuspėti, kokia mada ateis po penkerių metų, beveik neįmanoma. Tačiau specialistas pabrėžia, kad vartotojų susidomėjimas tiek šiaurine, tiek pietine sostinės dalimi yra beveik išsilyginęs.

„Kur tiksliai pakryps žmonių akys, priklauso nuo savivaldybės veiksmų. Tai gali būti ir stoties rajonas, jei ten bus imtasi reikšmingų pokyčių“, – ateities galimybes vertina S. Vagonis.